Alytaus Afganistano karo veteranų klubo muziejus

Afganistanas – valstybė Azijos pietvakariuose, kurios sostinė – Kabulas, ribojasi su Turkmenija, Uzbekija, Tadžikija, Kinija, Pakistanu ir Iranu. Šis kraštas mums tolimas, tačiau Afganistano karas atskira eilute įsirašo į Lietuvos istoriją.
1979 m. gruodžio 27 d. TSRS įvedė karines pajėgas į Afganistaną ir pradėjo operaciją „Šturmas 333”, kurios užduotis buvo kovoti su slapta JAV įtaka Afganistane. Tuo tarpu amerikiečiai, kaip rašo buvęs CŽV vadovas Robert Gates savo memuaruose, džiaugėsi rusus įvedę į spąstus taip norėdami atsirevanšuoti Rusijai už karą Vietname.
Afganistano karas tęsėsi 9 metus, 1 mėnesį ir 12 dienų (nuo 1979 m. gruodžio 27 d. iki 1989 m. vasario 15 d.). Šis karas skaudžiai palietė nemažą dalį Lietuvos gyventojų. Tėvai, kurių sūnūs tuo metu buvo šaukiami atlikti karinę tarnybą, buvo nežinioje, o kai sužinojo, kad tarnybą atlieka Afganistane, tyliai verkė iš bejėgiškumo. Ta nežinia ir nuolatinis laukimas sukėlė daug skausmo ir ašarų. Jaunuoliai tiesiai iš mokyklos suolo, dar tik sudžiuvus rašalui mokyklos baigimo atestate pateko tarp besitaškančio savo ir „dušmanų“ (taip buvo vadinami Afganistano kariai) kraujo, nesuprasdami už ką kovoja. Iš Lietuvos į Afganistaną buvo pasiųsta 4760 jaunuolių iš kurių 97 grįžo cinkuotuose karstuose. Tarybinės armijos karių šiame kare žuvo arti 14000. Dalis grįžo neįgaliais, o kurie grįžo nesužalotu kūnu, tai sužalota siela. Vaikinai patekę į Afganistano karo pragarą iki šiol tą siaubą nešiojasi širdyse, palikę dalelę savęs Afganistano kalnuose ir dulkėse. Karo baisi patirtis ir tas kasdienis jausmas – liksi gyvas ar žūsi, juos lydi likusį gyvenimą, kartais atgyja košmariškuose sapnuose. Dabartinių Lietuvos karių atliekamos taikos palaikymo misijos Afganistane, kaip juoda ir balta skiriasi nuo tarnybos Afganistane Tarybinės armijos sudėtyje.
Lietuvoje, kaip ir kitose buvusios Tarybų Sąjungos respublikose ėmė kurtis Afganistano karo veteranų asociacijos. 1987 m. įsikūrė Alytaus Afganistano karo veteranų klubas, priklausantis respublikinei Afganistano karo veteranų asociacijai. 2005 m. Alytaus „afganai“ (nors lietuvių kalbos žodynuose tokio žodžio nėra, jį dažniausiai vartoja vyrai tarnavę Tarybinėje armijoje ir kariavę Afganistane) pasodino 97 ąžuoliukų parką „Kabulo ašara“, kur kiekvienas ąžuoliukas skirtas Afganistano kare žuvusiam Lietuvos kariui ir pastatė paminklą žuvusiems atminti. Lietuvos Afganistano veteranai draugiškai bendrauja su tokio pat likimo rusais, baltarusiais, latviais, estais ir kitų buvusių sąjungos respublikų „afganais“. Daugelyje respublikų pastatyti paminklai žuvusiems kariams Afganistane, o štai ąžuoliukų parkui analogų nėra - jis vienintelis Alytuje,
2006 m. Alytaus Afganistano karo veteranų klubo nariai priėmė sprendimą įkurti muziejų, kuriame apsilankiusieji galėtų nors truputį susipažinti su buvusia karių tarnyba Afganistane. Nuo 2010 m. klubo pirmininku išrinktas Arūnas Kačkauskas, praėjęs Afganistano karo ugnį, toliau intensyviai domisi šio karo istorija ir gali daug papasakoti. Visi klubo nariai į muziejų atnešė parsivežtus iš Afganistano daiktus. Čia pamatysite karių uniformas, šalmus, užtarnautus apdovanojimus, nuotraukas, karinius bilietus, amunicijos dėžes, artimiesiems rašytus laiškus, Afganistano pinigus. Pamtysite ir vietos gyventojų drabužius, mergaitės tautinius drabužius, karininko Arkadijaus Ščiogolovo užtarnautus „Raudonosios žvaigždės“ ir III laipsnio „Už tarnybą Tėvynei TSRS ginkluotosiose pajėgose“ ordinus ir kitus daiktus.
Tarybinias laikais praėjęs Afganistano karo pragarą, Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės sudėtyje dalyvaujantis Taikos palaikymo misijoje Afganistane Arūnas Janušonis, Alytaus afganistano karo veteranų muziejui parvežė Afganistano smėlio, kurį semiant saujomis pateko ir iššauta gilzė.
Viena muziejaus siena skirta kare žuvusiems alytiškiams – Vytui Sabaičiui (1960.03.14-1980.04.12) ir Robertinui Sadleckiui (1967.05.05-1987.01.03). Žemiau vaikinų nuotraukų iš metalo nukalta juoda tulpė, šalia stendai su nuotraukomis, kuriose ašaromis pasruvusiomis akimis prie cinkuotų karstų tėveliai ir artimieji. Eksponuojami dokumentai atsiųsti pranešant apie žuvusį karį. Nepamirštas ir Nepriklausomos lietuvos kariuomenėje prie NATO bloko, Taikos palaikymo misijoje Afganistane žuvęs Arūnas Jarmalavičius.
Apsilankę muziejuje sužinosite, kad tuo metu karščiausias taškas buvo Pandčero slėnis, kurį tarybiniai kariai bandė paimti net devynius sykius, bet nė vieno karto nebuvo sėkmingo. Kaip pasakoja Arūnas Kačkauskas, Pandčero slėnio gynybai vadovavo čia gimęs ir augęs „Pandčero liūtu“ pramintas Achmedas Šachas Masudas, kuris apie priešus sakęs - „gerai taktiškai ir fiziškai paruošti, labai gera karinė technika, bet per jauni...“.
„Juodoji tulpė“ - atrodytų gražiai skamba, bet Afganistne kariavusiems tai skaudus posakis, mat taip buvo vadinami lėktuvai gabenę žuvusių karių kūnus. „Krovinys 200” -tai žuvę kariai, o „Krovinys 300” -sužeistieji. Arūnas Kačkauskas prisimena, buvęs atvejis, kai iš Dželalabado oro uosto kylančią „Juodąją tulpę“ su „Kroviniu 200” iš stingerio numušė „dušmanai“. Lėktuvas su žuvusiųjų kūnais krito žemėn. Atsidusęs Arūnas priduria, - „galima sakyti tie vargšai kareiviai žuvo antrą sykį“.
Galbūt sunku patikėti, bet anot, klubo pirmininko Arūno Kačkausko, Afganistano gyventojai, kitaip nei mes lietuviai, išsaugojo visus rusų pastatytus paminklus, vietiniai rusus kariavusius jų žemėje priima kaip draugus, nes pasak jų, kovojama buvo sąžiningai, žmogus ėjo prieš žmogų. Pasirodo būna ir tokių atvejų kai kovos suartina žmones.
Afganistano karo veteranų asociacija kiekvienų metų rugpjūčio pirmąjį savaitgalį rengia „afganų“ sąskrydžius, kurie vyksta vis kito miesto Afganistano karo veteranų klube. Susirenka tą pragarą patyrę vyrai su šeimomis, su vaikais, kurių amžius dažniausiai panašus, kaip jų išsiųstų tuomet į svetimą karą. Į sąskrydžius atvyksta Latvijos, Estijos, Rusijos, Baltarusijos ir kitu kaimyninių šalių „afganai“.
Apsilankymas Alytaus Afganistano karo veteranų klubo muziejuje ir Afganistano karo istorijos klausymasis iš veterano lūpų priverčia susimąstyti ir į gyvenimą pažvelgti kiek kitaip.