Žaislų muziejus

Vilniuje įsikūręs žaislų muziejus lyg magnetas traukia ne tik vaikus, bet ir suaugusius, norinčius prisiminti vaikystę, nors trumpam pabūti vaikais.
Archeologui, Lietuvos edukacijos universiteto istorijos fakulteto dėstytojui dr. Povilui Blaževičiui sumanymas kurti žaislų muziejų kilo studijuojant ir rašant disertaciją apie senuosius archeologinių tyrinėjimų metu surastus žaislus. Renkant medžiagą disertacijai, draugiją palaikė žmona Indrė. Susidomėję žaislų istorija ir aplankę ne vieną žaislų muziejų kitose šalyse, Povilas ir Indrė pamanė, jog vaikai norėtų tą istoriją pajusti. 2010 m. jie įsteigė VšĮ „Žaislų muziejus“. Žaislų muziejui gyvuojant tik internetinėje erdvėje, steigėjai dvejus metus ieškojo jaukių patalpų. Pasirašius su Vilniaus miesto savivaldybe nuomos sutartį, per daugiau nei pusmetį patalpos buvo sutvarkytos ir jose apgyvendinti pirmieji žaislai. 2012 m. gruodžio 7 d. oficialiai buvo atidarytas pirmasis Lietuvoje žaislų muziejus. Nuo kitų jis skiriasi tuo, kad čia galima eksponatus liesti ir net žaisti su jais. Pasak muziejaus įkūrėjų, vaikams tikrai nebūtų įdomu žiūrėti į už stiklo eksponuojamus žaislus, juk jie nori viską išbandyti ir pajusti. Žinoma, yra senų, trapių žaislų, kuriais galima tik pasigrožėti. Muziejaus lankytojai gali susipažinti su archeologiniais, etnografiniais, tarybinių laikų bei šių dienų žaislais. Pirmieji du kambariai skirti seniausiems Lietuvos žaislams. Jie suskirstyti į karybos, buities, globos, pramogų, muzikos, sporto žaislų ir inventoriaus, stalo žaidimus. Stenduose, prie kurių pateikiama rašytinė informacija apie tai, kada žaislas pagamintas, kuriame muziejuje saugomas originalas ar tik fragmentas, sudėtos senųjų žaislų kopijos ir rekonstrukcijos. Originalūs seniausieji žaislai saugomi vienuolikoje Lietuvos muziejų, o žiūrint į originalą sunku ir suprasti, koks tai žaislas, nes dažniausiai išlikusios tik mažos detalės. Muziejuje sukurtos tokių žaislų kopijos, su jomis vaikai gali žaisti. Pasak muziejaus įkūrėjo dr. Povilo Blaževičiaus, randama net XVI a. žaislų, o užynių, bruzgilų amžius gali siekti ir 2 tūkst. metų. Užynės ir bruzgilai buvo naudojami ne tik kaip žaislai, bet ir tam tikrų ritualų metu. Iš kiaulės piršto kauliuko padarytomis užynėmis buvo atbaidomos piktosios dvasios. Tokiais žaislais vaikai žaidė dar ir XX a. viduryje. Kitoje salėje pamatysite XX a. žaislus, kurie ne vienam suaugusiam dar sukelia nostalgiją ir primena vaikystę. Tai žaislai, su kuriais žaidė praėjusio šimtmečio vaikai – guminiai gyvūnėliai, mediniai arkliukai, lėlės, mašinytės, traktoriai, stalo žaidimai ir kita. Stende eksponuojami kareivėliai, kuriais žaisdavo kone kiekvienas berniukas. O čia esančių alavinių kareivėlių amžius gali siekti ir XIX a. pabaigą. Čia saugomi ir tarpukariu Lietuvoje gaminti žaislai – lėlės, mašinėlės, indai. Muziejaus steigėjai renka medžiagą apie Lietuvoje gamintus žaislus. Iki karo žaislus gamino liaudies meistrai, o po karo jau steigėsi žaislų fabrikai. Įspūdingai atrodo vitrinoje už stiklo saugomos 1935–1936 m. Kauno „Marginių kooperatinėje bendrovėje“ pagamintos berniuko ir mergaitės lėlės. Muziejuje pamatysite ir vėliau Lietuvoje pagamintų žaislų. Pamatysite ir žaidimo aparatų – „Krepšinio šalis“, „Raketa“, „Laivų mūšis“, „Ledo rutulys“, „Futbolas“, kuriuos muziejui padovanojo Elektrėnų pramogų parkas, veikiantis nuo tarybinių laikų iki šių dienų. Apsilankę muziejuje sužinosite, kad arabiškas žaidimas kvirkatas, datuojamas XV a., buvo žaidžiamas ir Lietuvoje. Tai patvirtina Vilniaus žemutinėje pilyje rasta žaidimo lenta. Kvirkatas išnyko išpopuliarėjus šaškėms. Pamatysite net Šiaurės Indijos Ladako regiono XX a. žaislų – ratuotų žvėrelių, prieškarinių rogių, pagamintų Vokietijoje, ir kitų įdomių retai sutinkamų žaislų. Žaislų muziejuje eksponuojama Piterio Breigelio Vyresniojo paveikslo „Vaikų žaidimas“ reprodukcija, vaizduojanti daugiau nei 80 vaikų žaidimų. 1560 m. tapytas paveikslas saugomas Vienos meno istorijos muziejuje.
Pasak dr. P. Blaževičiaus, muziejuje eksponuojama per 300 žaislų, bet ekspozicija nuolat atnaujinama, nes yra sukaupta per 4 tūkst. žaislų, kurių vienu metu parodyti visuomenei nėra galimybių. Šis muziejus vaikams yra savotiškas tramplinas į kitus muziejus, nes vaikai čia žaisdami mokosi ir ateityje galbūt domėsis savo tautos ir giminės istorija. Tai nėra verslas, tai vaikų užimtumas ir mokslo populiarinimas.
Tėveliai, lydėdami į muziejų atžalas, galvoja, jog patiems bus neįdomu, tai tik paprasčiausias žaidimų kambarys, bet pravėrę duris, už kurių atsiveria spalvingas vaikystės ir pasakų pasaulis, emocijos užlieja ne tik vaikus, bet ir suaugusius. O pamačius savo vaikus, žaidžiančius su jų vaikystės žaislais, apima malonus jausmas ir noras pačiam nors trumpam sugrįžti į vaikystę.
Žaislų muziejuje per metus apsilanko apie 20 tūkst. lankytojų, nuo darželinukų iki senjorų. Už šį kampelį, kiekvieną stebinantį žaislų įvairove, už kelionę atgal į vaikystę turėtume būti dėkingi šio muziejaus įkūrėjams dr. P. Blaževičiui, išleidusiam knygą „Seniausieji Lietuvos žaislai“, kurioje pristatomi žaislai ir žaidimai, buvę populiarūs Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, ir muziejaus direktorei Indrei Jovaišaitei-Blaževičienei, negailinčiai savo jėgų ir laiko dėl mūsų visų ateities – vaikų.