Klemento Sakalausko privatus muziejus

Piniava – priemiestinė gyvenvietė į šiaurę nuo Panevėžio. Čia yra darželis, mokykla, biblioteka, paštas, alaus darykla „Piniavos alutis“. Ir dar ne viskas, atvykusiam kiekvienas piniaviškis parodys kelią ir būtinai patars aplankyti Klemento Sakalausko privatų muziejų.
Panevėžio rajono garbės pilietis, kolekcininkas, bajoras Klementas Sakalauskas savo sodyboje, 2005 m. įkūrė privatų muziejų, kuris eksponatų gausa ir įvairove stebina turistus ir netgi visko mačiusius istorikus. O apsilanko turistai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Latvijos, Estijos, JAV, Kinijos, Gruzijos, Danijos, Norvegijos ir kitų šalių. Gražiai prižiūrimoje sodyboje, tarp gausybės senovinių daiktų, technikos, mielai fotografuojasi moksleiviai, vestuvininkai, ar krikštynų dalyviai.
Klementas Sakalauskas – charizmatiška asmenybė, kolekcionavimu susidomėjęs vaikystėje, kuomet tėvukas išarė 18 amžiaus monetą. Taip pradėjo rinkti monetas, ženkliukus, laikrodžius. Ir kolekcionavimas tęsėsi eilę metų. Gražių, unikalių daiktų vis daugėjo ir daugėjo. Daug metų besidomint ir renkant senovinius daiktus, kirbėjo mintis įkurti savo muziejų. Atsiėmus tėvų žemę, su broliu, kuris Subačiuje turi medienos apdirbimo įmonę, išpjovė medieną ir Piniavoje, vietoj vėtros sugriauto senovinio klojimo pastatė klėtį. Klėtį statė, taip, kaip statydavo senoliai – dviejų galų. Viena pusė būdavo merginų, kur dirbančios pas ūkininką merginos miegodavo, o antroje pusėje būdavo laikomi grūdai. Grūdų klėtyje Klementas nelaikė. Į šviežia mediena kvepiančią klėtį sugulė sendaikčių (lygintuvų, spynų, raktų, puodynių, verpimo ratelių, bei įspūdingiausia – gramofonų) kolekcijos. Klėtyje, kaip ir dera stovi senovinės lovos su autentiškais austais užklotais, indaujos.
K. Sakalausko kolekcijoje yra gana retų, unikalių ir įspūdingų eksponatų. Tai iš Švėkšnos atvežta 1839m. tapyta indauja. Kitos tokios privačiame muziejuje ko gero nerastume, nebent panašią pamatytumėm Lietuvos nacionaliniame muziejuje.
Ant lentynos išrikiuotos medinės šventųjų skulptūrėlės, ant daugumos jų išlikusi senoji, originali polichromija. Ne viena iš skulptūrėlių yra ir datuota – 1854m., 1762m... Daugelis šių skulptūrėlių į muziejų atkeliavo iš Žemaitijos kaimų.
Įdomus eksponatas – suolas, kurio amžius gali siekti per 200 metų. Ant suolo matyti nuo laiko išsėdėtos duobės. Galima manyti, jog ant suolo sėdėjo ne viena tos šeimos karta.
Akį patraukia puodynė, datuota 1936 metais, su klaidingu užrašu „PAEVEŽYS“.
Lipant į antrą klėtelės aukštą pamatysime žinomiausio Lietuvos skulptoriaus – kryždirbio Vinco Svirskio išdrožtą kryžių.
K. Sakalausko muziejuje puikuojasi ir labai senas, 1762m. kryžius, kurį muziejininkas parsigabeno iš Skuodo rajono, Ylakių. Klementui kryžių išprašyti prireikė net kelių metų, nes senasis šeimininkas nelabai norėjo su juo skirtis. Vežant kryžių į Piniavą, diena buvusi salėta, ir tik namuose ponas Klementas pastebėjo, jog nukryžiuotojo nosis ištirpo. Pasirodo, ji buvo nulūžusi, ir ,,surestauruota,, panaudojant paprasčiausias medžiagas – plastiliną. Tai pamatęs Klemento buvęs bičiulis, Panevėžio menininkas Stasys Petrauskas, pasisiūlė išdrožti nosį. Padaryta buvo kruopščiai, ir jei šeimininkas pasakodamas apie kryžių neužsimintų, tai kažin ar kas pastebėtų, jog nosis restauruota.
Muziejuje eksponuojama gausi gramofonų, radijo imtuvų, patefonų, klinstonų, muzikinių dėžučių ir įvairių kitų muzikinių aparatų kolekcija.

Į K. Sakalausko rankas tikrai ne visi sendaikčiai pateko geros būklės. Pats kolekcininkas prie jų praleidžia daug laiko valydamas, šveisdamas, ieškodamas trūkstamų detalių, restauruodamas. Tada žiūrint į atrestauruotą daiktą džiaugiasi širdis, prikėlus jį naujam gyvenimui. Prastesės būklės eksponatus atrestauruoti Klementas puikiai sugeba. Kurį laiką dirbęs lėktuvų surinkėju, turbūt įgijo kruopštumo, o dirbdamas Panevėžio kraštotyros muziejuje restauratoriumi, įgytas žinias panaudoja ir savame muziejuje.

Eksponatų gausu ir po atviru dangum, dideliame ir erdviame sodybos kieme. Čia išrikiuotos įvairaus dydžio girnapuses, sustatyti senoviniai varikliai, pagaminti 20 amžiaus pradžioje. Žiūrint į tų laikų Masiulio ir Baltrušaičio žemės ūkio mašinų bei įrankių katalogus, varikliai kainuodavę nemažus pinigus. Priklausomai nuo galios, jų kainos svyruodavo nuo 1000 iki 3000 litų.
Muziejuje pamatysime traktorius metaliniais ratais - ,,Deering“ , ,,Universal“, ir ,,Fordson“ , kurie jei ne kolekcininkų noras juos išsaugoti, turbūt seniai būtų išmesti į metalo laužą. Vykstant žemės ūkio parodai ,,Jievaro sodas“, kur buvo eksponuojami Klemento traktoriai, svečiavosi tuometinis Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas. Atsisėdęs prie traktoriaus vairo net susigraudino, pasirodo jaunystėje jam buvo tekę su tokiu arti. Burbiškyje, Tulpių žydėjimo šventės metu, šio traktoriaus sėdinę pasimatavo ir buvęs premjeras Andrius Kubilius.
Nė vienas lankytojas nepraeina pro bene didžiausią eksponatą – 1876 metais pagaminta lokomobilį, kurį K. Sakalauskas parsigabeno iš Anykščių rajono, Andrioniškio miestelio. Prieš karą, sovietams ateinant į Lietuvą, šio lokomobilio savininkai jį išardė ir detales išslapstė po visą sodybą, kai kurias net užkasė po žemėmis. Tuo metu naujoji valdžia tokią techniką atimdavo ir naudodavo kolūkiuose. Kad ir prastos būklės, andrioniškietis lokomobilio nenorėjo parduoti. Daugybe kartų ponas Klementas važiavo į Andrioniškį, derėjosi su lokomobilio savininku, kone draugais tapo, kol galų gale lokomobilis atsidūrė kantraus kolekcininko sodybos kieme. Daug darbo Klementas įdėjo restauruodamas lokomobilį, ko pasekoje, pamatęs retą, tu laikų technikos šedevrą, stebisi kone kiekvienas muziejaus lankytojas.
Ekspozicijos pasididžiavimas – 1931m. Amerikietiškas automobilis ,,Nash“. Tai dar viena išsipildžiusi K. Sakalausko svajonė, kuriai išsipildyti turbūt padėjo tvenkinyje gyvenanti auksinė žuvelė, šmaikštauja kolekcininkas. Prie automobilio, ir kitos muziejuje esančios technikos ypač daug laiko ir jėgų atiduoda transporto inžineriją baigęs sūnus Gintautas.
Pats muziejaus šeimininkas puikus gidas, apie savo eksponatus galėtų pasakoti valandų valandas, pateikdamas įvairias eksponatų atsiradimo istorijas, kartais linksmas, kartais liūdnas, kartais kurioziškas, vis papokštaudamas, pajuokaudamas. Nepamirštama ir 1725 metais pagaminto inkaro kelionė į Piniavos muziejų. Klementas su bičiuliais lengvuoju automobiliu nuvyko į Estiją, kur vyko sendaikčių mugė. Pamačius tokį seną ir gražų inkarą, neatsispyrė pagundai jo nusipirkti. O kaip parsivežti, jei 2,4 metro ilgio inkaras netelpa į automobilį? Išeitį ponas Klementas rado – dalis inkaro buvo išlindusi pro atidarytą automobilio langą, o pats naujasis savininkas namus pasiekė gulėdamas ant inkaro. Tik deja, buvo vėlyvas ruduo, ir kelionė gulint šalia atdaro lango buvusi vėsoka. Bet ko nepadarysi dėl įdomaus eksponato – pasakodamas šmaikštauja Klementas.
Tuo metu, kupini įspūdžių lankytojai nestokoja geros nuotaikos, ir dažnai sugrįžta į muziejų su draugais, giminėmis ar darbo kolektyvu. Šeimininkui tai pats geriausias muziejaus įvertinimas.
K. Sakalauskas yra senovinės technikos klubo ,,Klasika“ narys. Klementą ir Gintautą, atitinkamai apsirengusius, su fraku, cilindru ar skrybėle, dažnai sutiksite šalia automobilio, kurio dureles puošia bajoriškos giminės herbas ,,Samsonas“ įvairiuose renginiuose bei šventėse. Tai klubo ,,Klasika“ rengiamose istorinės technikos parodose, kiekvieną pavasarį Pasvalyje vykstančioje šventėje ,,Eugenijau... mes važiuojam“ , kasmet vykstančioje Burbiškio dvare (Radviliškio raj.) Tulpių žydėjimo šventėje, bei kitur.
Klementas nesitikėjo, kad muziejus pranoks jo lūkesčius, kad bus toks lankomumas ir populiarumas...
Čia visų eksponatų išvardinti ir aprašyti neįmanoma, juos būtina pamatyti. Patarlė ,,Geriau vieną kartą pamatyti, nei šimtus sykių išgirsti“ idealiai tinka ir šiuo atveju. O muziejaus šeimininkas Klementas Sakalauskas jūsų visuomet lauks apsilankančių.