Vandos Kavaliauskienės katinų muziejus

Katė – katinų šeimos plėšrus žinduolis. Senovės Egipte katės buvo laikomos šventomis. Lietuvoje katės minimos nuo XIV amžiaus pabaigos. Katės buvo laikomos kaip naminis gyvūnas naikinantis graužikus, o vėliau ir kaip mielas augintinis namuose.
Vanda Kavaliauskienė – Katinų muziejaus įkūrėja, buvusi provizorė, eilę metų vadovavo Šiaulių farmacijos sistemai. Jos teigimu „Katinas – tai nuostabus Dievo tvarinys“. 1962 m. kolegė Genovaitė Slesoraitienė iš viešnagės Zakopanėje (Lenkija) parvežė suvenirą – juodą katę ilgais ūsais. Ponia Vanda šmaikštavo, jog ši juoda katė turėjusi magiškų galių ir pritraukusi dar daugybę kačių. Bičiuliai bei pažįstami sužinoję V. Kavaliauskienės aistrą, iš kelionių vis parveždavo įvairių suvenyrų su katėmis. Namuose sparčiai daugėjo suvenyrų, nuotraukų, atvirukų, kalendorių, puodukų, žaislų, pašto ženklų, laikrodžių, knygų, visa kas tik susieta su katėmis. 1983 m. kačių mylėtoja, Šiaulių mokytojų namuose surengė pirmąją savo kolekcijos parodą. Vėliau katinų kolekcija buvo eksponuojama Kaune, Jonavoje, Mažeikiuose, kituose miestuose. Tuometinė TSRS spauda daug rašė apie V. Kavaliauskienės meilę švelniakailiams gyvūnėliams ir jos sukauptą kolekciją, tad dar labiau skatino kolekciją plėsti. Eksponatų kačių tematika dovanojo ir žinomi žmonės: Donatas Banionis, Kęstutis Kriščiūnas, Alfonsas Stakėnas, Valerija Dichavičienė ir kiti.
V. Kavaliauskienės namuose karaliavo ne tik suvenyrai, čia sukinėjosi ir ne vienas gyvas katinėlis, pridarydamas žinoma ir eibių ir rūpesčių. Bet Vanda nepykdavo, tikindama jog tai nuostabūs gyvūnai, meilūs, išdidūs ir protingi, jaučiantys šeimininko nuotaiką. O jei negaluoji ar ką suskaudo, katė prisiglaudžia ir šildo skaudamą vietą.
Kolekcininkė brandino mintį įkurti muziejų, nes ilgai renkamiems eksponatams namuose nebepakako vietos. 1990 m. gegužės 17 d. Šiaulių jaunųjų gamtininkų centre buvo įkurdintas Katinų muziejus. Vanda Kavaliauskienė, ne vieną dešimtmetį rinktą kolekciją padovanojo Šiaulių miestui. Muziejaus lankytojus katinėliai „pasitinka“ ir prie įėjimo, laiptų turėklų ornamentuose, vitražuose. Pats mažiausias muziejaus eksponatas – iš Ukrainos atvežta stiklinė katė tesiekianti vos vieną centimetrą aukščio, sunkiausias – žinomo meistro K. Bimbos akmeninė skulptūra „Katinas“. Muziejuje pamatysime lėlę barbę-katę bei katinėlius pagamintus iš gintaro, porceleno, krištolo, marmuro, metalo, stiklo, medžio. Kiekvienas eksponatas turi savo istoriją, į muziejų jie atkeliavo ne tik iš įvairiausių Lietuvos kampelių, bet ir iš Anglijos, Amerikos, Afrikos, Australijos, Brazilijos, Kanados, Kubos, Kinijos, Rusijos, Taivanio, Vietnamo ir kitų šalių. Sienas puošia žinomų menininkų darbai vaizduojantys kates: G. Bagdonavičiaus, V. Šimoliūno, V. Bulavienės, D. Skridailaitės, Z. Klovaitės, B. Zalensienės ir netgi prancūzų dailininkų Ivette Herscovici ir Bernard Vercruyse paveikslai.
Apsilankę muziejuje sužinosite įvairių nutikimų susijusių su katėmis. Turbūt daugelis yra girdėję, kai per žemės drebėjimą Amerikoje gelbėtojai griuvėsiuose rado vežimėlyje gulinčią, gal dviejų savaičių mergaitę, o šalia gulėjo katė ir savo kūnu šildė mažylę. Išgirsite legendą, kaip katino kaktoje atsirado M raidė, ypač gerai matoma jei katinėlio kailis yra kelių spalvų.
Katinų muziejus susirašinėja su įvairiausių šalių kačių mylėtojais, palaiko ryšius su Pelių muziejumi įsikūrusiame Jaroslavlio srityje, Miškino mieste.
Mokytojai sako, jog iš muziejaus vaikai išeina geresni nei atėjo. Apie tai byloja vienos mokytojos paliktas įrašas svečių knygoje „Atsivedžiau kaip liūtus, išsivedžiau kaip kačiukus“. Daug gražių atsiliepimų rasime muziejaus svečių knygoje.
Išgirdę sakant Kačių karalystė, suprasite, kad kalbama apie Vandos Kavaliauskienės Katinų muziejų, kuriame lankytojai supažindinami ne vien su saugomais eksponatais, bet čia rengiami ir edukaciniai užsiėmimai, konkursai, parodos, popietės kačių mylėtojams, minimas muziejaus gimtadienis. O vaikai apsilankę muziejuje, galbūt iš tiesų taps geresni, dar labiau pamils gyvūnus ir jaus atsakomybę už jų gyvenimą.