Viktorijos Jovarienės arklininkystės ir etnografijos muziejus

Užpaliai – miestelis Utenos rajono šiaurėje, išsidėstęs abipus Šventosios upės. Rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą Užpaliai paminėti 1261 metų Mindaugo dokumente. Miestelį ir jo apylinkes puošia supantys piliakalniai, Konglomerato atodanga, garsina Švenčiausios Trejybės bažnyčia pastatyta 1898 metais, paminklas Šventam Florijonui, Švento Nikolajaus cerkvė, vandens malūnas, Krokulės šaltinis, ir žinoma žirgų mylėtoja, daugelio vadinama gyvaja Rytų Aukštaitijos žirgininkystės legenda, pirmoji šalies žirgų vadeliotoja, surinkusi didžiulę kolekciją ir įkūrusi savo sodyboje muziejų – Viktorija Jovarienė.
Nuo miestelio centro, pasukus link Južintų, pavažiavus apie tris kilometrus, pamatysime Bajorų kaimo pievose besiganančius žirgus, o šalia ir išpuoselėtą sodybą. Tai žirgų mylėtojos Viktorijos Jovarienės ūkis.
Ponia Viktorija be galo myli žirgus. Tą meilę turbūt paveldėjusi iš tėvelio Justino Rastenio, kuris bene penkiolika metų tarnavo Maskvoje giminių žirgyne ir kaip uždarbį parsivežė žirgą. Tuomet Justino broliai supyko, juk už tuos pinigus buvo galima nusipirkti nemažai žemės. Bet meilė žirgams, galima teigti, Viktorijos tėvelį nuo Sibiro išgelbėjo, nes pasak Viktorijos, būtų užtekę ir dešimties hektarų, kad išbuožintų.
Viktorija prisimena, nuo pat mažens patys įdomiausi žaislai jai būdavo pakinktų sagtelė, sena pasaga ar nutrūkęs žvangulių burbulas. 1966 metais Viktorija pradėjo rinkti viską, kas susiję su žirgais. Maždaug po dešimtmečio, profesoriaus Petro Vainausko iniciatyva, Anykščiuose kūrėsi Arklio muziejus. Profesorius, matydamas Viktorijos begalinį entuziazmą, domėjimąsi arklininkyste, meilę šiam darbui, siūlė drauge kurti arklio muziejų ir atvykti dirbti į Anykščius. Viktorija atsisakė, ji nenorėjo keltis iš Bajorų kaimo, kur jau buvo įleidusi šaknis, sukūrusi šeimą, pamilusi šį kraštą. Beje su anykštėnais moteris nekonkuruoja, priešingai – gražiai draugauja, bendradarbiauja.
1966 – 1990 m. ponia Viktorija aktyviai dalyvaudavo Sartų žirgų lenktynėse, kitose žirgų sporto varžybose. Ne veltui ji laikoma pirmąja šalies žirgų vadeliotoja ir vadinama gyvąja Rytų Aukštaitijos žirgininkystės legenda, pelniusia daugybę apdovanojimų, prizų, medalių, kuriuos galima pamatyti muziejaus ekspozicijose.
1970 m. duris atvėrė privatus Viktorijos Jovarienės arklininkystės ir etnografijos muziejus. Dalį eksponatų moteris atsivežė iš savo gimtinės Kirdeikių kaime, daug įvairiausių daiktų supirko iš žmonių, su kitais keitėsi, mainėsi... Kiek įvairaiusių eksponatų žirgo tema dabar turi sukaupusi ponia Viktorija, turbūt ir nebesuskaičiuotume. Tai ir tapybos darbai, gobelenai, audiniai, drabužiai, medžio drožiniai, skulptūrėlės, papuošalai, žaislai, suvenyrai, pakinktai, jojimo balnai ir kita. Kur tik pasisuksi – visur pamatysi žirgo atvaizdą ar žirgininkystėje naudojamą eksponatą. Pasitikti atvykusių svečių šeimininkė išeina nešina rankine, ant kurios pavaizduoti žirgų siluetai.
Ponia Viktorija mielai praveria mergelių klėties duris, skuba paaiškinti, jog prieš aštuoniasdešimt metų šioje sodyboje augo penkios dukros. Vasaros metu šioje klėtyje jos miegodavo, todėl ir vadinama mergelių klėtimi. Dabar čia vietą rado muziejaus eksponatai. Puikuojasi sukabintos žirgų siluetais puoštos skarelės. Klėtyje kaip ir dera stovi lova, nepaprasta – žinomos etnografės Gražinos Kadžytės lova. Pasak šeimininkės, garsi etnografė čia atvažiuoja paviešėti, dalyvauti renginiuose ir čia nakvoja. Lovos užtiesalas, pagalvė, visa patalynė padabinta žirgų motyvais.
Šalia yra ir bernų arba piemenėlių klėtis. Joje gausybė įvairiausių pakinktų, žvangulių. Dėmesį patraukia ant sienos pakabintas gražiai išmargintas arklių kinkimo lankas. Šeimininkė pasakoja, jog tai „troikinis“ arklio lankas, kurį 1912 metais jos tėvelis parsivežė iš Maskvos. Iš gausybės eksponatų ponia Viktorija rodo išskirtinius, retai besutinkamus pavalkus, kuriais būdavo kinkomi jaučiai.
Bene įdomiausi eksponatai vietą rado klojime. Čia išvysime per dvidešimt lineikų, vežimaičių, arti tiek ir ornamentais puoštų važelių. Na o ratų, pasagų tai ir nesuskaičiuosim. Tarsi puošmena stovi didybę menantis faetonas, kuriuo važinėdavo tik ponai. O dabar gerbiama Viktorija faetonu pavėžina lankytojus, jaunavedžius, kurie tik nori pajusti senųjų laikų prabangą. Pasak šeimininkės, šis faetonas atkeliavęs iš Žemaitijos, pagal žmonių pasakojimus – priklausęs garsiąjai Tiškevičių giminei. Šalia klojimo galima apžiūrėti senus, arkliais sukamus maniežus. Šių įrenginių pagalba būdavo minami linai, malami grūdai. Tokį įrenginį turėjo ne kiekvienas ūkininkas, nes jis buvo brangus. Maniežo turėjimas ne vienam ūkininkui tapo priežastimi tremčiai.
Šeimininkė mielai įsileidžia ir į savo namus, kur kambarių sienas puošia Smetonos laikus menančios litografijos, paveikslai, kuriuose – žirgai. Čia ir žinomo dailininko Aleksandro Tarabildos paveikslas „Vytautas Didysis prie Juodosios jūros“, Raimondo Baniulio tapytas paveikslas „Žirgas“ ir kiti.
Viktorija Jovarienė savo sodyboje rengia įvairias šventes. Jau eilę metų čia vyksta Mažoji Jievaro šventė, Naktigonės šventė, kasmet organizuojama Žolinės šventė, kurios metu visos sodybos langinės išpiešiamos augalijos, žolynų motyvais. Vaikai dalyvauja jojimo, šuolių per kliūtis varžybose. Šioje sodyboje vyksta menininkų plenerai. Ne veltui ši sodyba įrašyta į Utenos rajono lankytinų vietų sąrašą.
Ponia Viktorija 2008 m. vykusiame konkurse „Lietuvos kaimo spindulys“ pelnė Angelo prizą už „Sporto ir kultūrinių renginių puoselėjimą kaime“, kurį jai tuomet įteikė profesorė Kazimiera Prunskienė. Bet kukli žirgų mylėtoja tikina, jog buvę ir ryškesnių „spindulių“ už ją.
2010 m. Viktorijai Jovarienei suteiktas Užpalių garbės pilietės vardas.
Viktorijos Jovarienės sodybos-muziejaus vartai atviri visiems mylintiems žirgus, besidominantiems žirgininkyste, norintiems pajodinėti, susipažinti su mūsų šalies praeitimi bei smagiai ir turiningai praleisti laiką.