Tautodailininkės Aušros Petrauskienės „Lėlių namai“

Lėlė – tai pirmasis ir seniausias žaislas, su kuriuo žaidžia kūdikiai, vaikai ir net suaugę žmonės. Pirmoji archeologų rasta lėlė datuojama 2000 m. prieš mūsų erą. Lėlės gaminamos iš įvairiausių medžiagų: akmens, molio, medienos, kaulo, odos, audinio, porceliano ir plastiko. Europoje ir JAV apie 1860 m. lėlių gamyba tapo pramonės sritimi. Buvo kuriamos įvairiausių tipų lėlės, ir ne tik kaip žaislai, bet ir kaip meno kūriniai. Turbūt nė viena mergaitė neužaugo nežaidusi vaikystėje su lėle, tai buvo ir yra populiariausias mergaičių žaislas.
Žagarė garsėja ne tik vyšnių festivaliais, bet ir čia kuriamomis bei gyvenančiomis lėlėmis. Žagarės gimnazijos dailės ir technologijų mokytoja Aušra Petrauskienė kaip ir visos mergaitės vaikystėje žaidė su lėlėmis. 1988 m. laukdamasi pirmagimės dukters Daivos, ji panoro, kad vaikas į rankas paimtų jaukų žaislą, ir pasiuvo pirmąją lėlę. Pamačiusi, kad šioji daugeliui patiko, moteris lėles ėmė siūti savo malonumui. Vėliau Aušra savo lėles vežė į Kaziuko mugę, taip atsirado užsakymų, ir lėlės iškeliavo ne tik į Vilnių, bet ir į Rygą, Taliną. Nuo 2000 m. A. Petrauskienė yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė, o 2010 m. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija Aušros sukurtoms lėlėms suteikė Tautinio paveldo produkto sertifikatą, lėlininkė gavo žaislininkystės tradicinių amatų meistro pažymėjimą. A. Petrauskienė prisipažįsta, kad ją visą gyvenimą lydi lėlės, o dabar tai ne tik malonumas, pomėgis, bet ir verslas. Puikūs įvertinimai ir noras, kad visi sužinotų, jog čia gyvena lėlės, Aušrą pastūmėjo įsigyti savo erdvę. Taip 2012 m. Žagarėje duris atvėrė „Lėlių namai“. Tai Žagarėje tituluojamos lėlių karalienės įkurtas lėlių muziejus, kuriame galima ne tik pasigrožėti, bet ir patiems pabandyti pasisiūti lėlę. Čia puikuojasi Žagarės krašto liaudiškais drabužiais aprengta lėlė, kurią autentiškai atkūrusiai A. Petrauskienei įteiktas sertifikatas, liudijantis apie tautinio paveldo gaminį.
Lėlininkė ypač domisi tautinėmis lėlėmis. Anot Aušros, tautinės lėlės bet kaip nepasiūsi, ji turi vilkėti laikotarpį ir regioną atitinkantį kostiumą. Norint tai tiksliai atkurti, teko ne kartą konsultuotis su istorijos, etnokultūros ir kostiumų žinovais. Vieną „Lėlių namų“ sieną puošia 2011 m. Joniškio miesto šventei Aušros sukurtos lėlės, kurioms ji pasiuvo drabužius, kokie dėvėti XVII a. Tai žiemgaliai, vyskupas, pagonys, kunigaikštis su kunigaikštiene, bajorai, dvarininkai, burmistras su žmona, miestiečiai, valstiečiai, pirklys ir net kunigas. Čia pamatysite tautodailininkės pasiūtas mitines būtybes – Žemyną, Laimą, raganą, Perkūną, velnią ir kitas. Kur tik pažvelgsi, visur ponios Aušros sukurtos istorinės, suvenyrinės, teatro, kalėdinės lėlės, angelai, Žagarės vyšnių sagučiai ir kiti dirbiniai.
Šiuose „Lėlių namuose“ gyvena ne tik A. Petrauskienės rankomis siūtos lėlės, sunku suskaičiuoti, kiek čia yra nacionalinių lėlių iš viso pasaulio. Daugumą jų Aušra pirko Rygos turguje, dalį padovanojo bičiuliai, draugai, svečiai.
Iš lėles pamilusios moters lūpų išgirsite istoriją apie Žagarėje aptiktą grafų Neryškinų laikus menančią XIX a. lėlę. Grafai dvare rengdavę šventes, žaidimus ir rungtis, už kurias skirdavę prizus. Ši lėlė ir buvusi prizas, kurį iškovojusi mergaitė, o jos giminaičiai ją išsaugojo. Deja, mergaitės, gavusios prizą, jau nebėra tarp mūsų, o lėlė, dovanota pačios Neryškinos, išsaugota. Tai liudija ir pageltusios fotografijos sename albume.
Žagarės „Lėlių namuose“ gyvena A. Petrauskienės pasiūtos lietuvių tautiniais drabužiais aprengtos lėlytės Onytė ir Jonelis. Deja, ne visada Žagarėje jas sutiksite, nes šios lėlytės labai mėgsta keliauti. Onytė ir Jonelis jau aplankė daugiau nei trisdešimt pasaulio šalių. Ir jūs galite šias lėlytes pasiimti į kelionę ir nusifotografuoti aplankytoje šalyje. Onytė ir Jonelis, lankydamiesi tarptautiniame folkloro festivalyje „Skamba, skamba kankliai“, nusifotografavo ant Lietuvos Respublikos prezidentės Dalios Grybauskaitės rankų.
Ponia Aušra prisimena, kaip draugės, besiruošiančios keliauti į Egiptą, ji paprašė drauge pasiimti Onytę ir Jonelį. Tada draugė net nustebusi, kaip jie keliaudami su rimta kompanija vešis ir fotografuosis su lėlytėmis, bet įkalbėti lėlininkės sutiko. Vėliau džiaugėsi, jog visi labia džiaugėsi Onytės ir Jonelio draugija. Lėlytės keliavo kupranugariu, nusifotografavo šalia piramidžių ir su vietine mergaite, kuri net nenorėjusi jų grąžinti. Teko mergaitei duoti pinigų, kad ji lėlytes grąžintų, o sau galėtų nusipirkti saldainių ar kitų skanėstų. Grįžusi kompanija prisipažino, kad keliauti su Onyte ir Joneliu buvo smagu. Taip prasidėjo šių lėlyčių kelionės.
Per Žagarės vyšnių festivalį miestas pasipuošia kaliausėmis – tai lėlininkės A. Petrauskienės idėja. Aušra savo sodyboje įkūrė „Kaliausių fabrikėlį“, kuriame rengiami edukaciniai užsiėmimai. Čia galima pačiam pasigaminti kaliausę, išgirsti pasakojimų apie Žagarės kaliauses, pasižiūrėti filmą apie kaliausių statymo tradicijas.
Ar žinote, kokia lėlė vadinama „Buboliu“? Apsilankę senojo žaislininkystės amato puoselėtojos A. Petrauskienės įkurtuose „Lėlių namuose“ sužinosite. Pačią lėlininkę pasigaminti „bubolį“ išmokė Onutė Korsakienė. Ir jūs kūrybinėse dirbtuvėse, padedant Aušrai, galėsite pasigaminti „bubolį“ ar kitą lėlę, kuri galbūt primins, kokia reikšminga lėlė mūsų gyvenime.