"Mėnulio akmens" parkas

Leonardavas (Leonardava) – kaimas Panevėžio rajone, vos 5 km nutolęs nuo Krekenavos, dešiniajame Nevėžio upės krante. Manoma, kad vietovė priklausė nuo XV a. žinomai Kazimiero Jogailaičio dvariškio gausiai Zavišos giminei. Po pralaimėto 1831 m. sukilimo Upytės, Panevėžio apskrities sukilėlių vadas B. Zaviša dvarą prarado. Vėliau dvaro kaip savininkė minima Elena Kosakauskaitė, kuri buvo ištremta, ir į dvarą nebegrįžo.
Leonardavo parką už kitoje vietoje buvusį senelio ūkį iš valstybės atsiėmė skulptorius Alfridas Pajuodis. A. Pajuodžio, baigusio Valstybinį dailės institutą, TSRS Dailės akademijos Maskvoje aspirantūrą, penkerius metus buvusio Berlyno dailininkų sąjungos nariu, dalyvavusio per dvidešimt tarptautinių simpoziumų, sukurtos skulptūros puošia ne tik Lietuvą, bet ir daugelį Europos šalių. Menininko noras monumentalias skulptūras statyti savoje žemėje išsipildė. 2005 m. Leonardavo dvaro teritorijoje, kur dvaro didybę mena išlikę pamatai, senų medžių alėja, kuria kadaise riedėdavusios karietos, reti senojo parko augalai, jis pradėjo kurti skulptūrų parką. Pati pirmoji parką papuošė Alfrido sukurta dolomitinė skulptūra „Panevėžio psalmė“. Vėliau atsirado dar kelios skulptūros, susijusios su Naujuoju Tastamentu. Pats didžiausias parke eksponuojamas menininko kūrinys – per 8 t sverianti Karelijos granito skulptūra, savo forma primenanti kosminį objektą. Šią skulptūrą parko lankytojai pavadino „Mėnulio akmeniu“. Parko šeimininkui šis pavadinimas patiko, taip parkas gavo „Mėnulio akmens“ pavadinimą.
Parke instaliuota skulptūra „Kertinis akmuo“, kurią A. Pajuodis ištašė iš milžiniško, kone 11 t svėrusio iš Karelijos atgabento akmens. Į ištašytą trikampę formą jis įdėjo inkrustacijas iš rausvo Sudano marmuro, juodo Skandinavijos granito ir balto ukrainietiško marmuro. Tai labai tiko edukacijai – juodas granitas būna šiltas, baltas marmuras – šaltas. Mokiniai pajaučia akmens temperatūrų skirtumus. Paaiškinama, kodėl nevienodai akmenys sugeria saulę. Su šiuo akmeniu buvęs ir kuriozinis įvykis. Parke apsilankę paveldosaugininkai norėjo jį aprašyti, įtraukti į saugomųjų sąrašus, nes jis labai senas ir nesuprantama, kaip nuo dvaro laikų čia išlikęs nepastebėtas, neišgabentas. Tada Alfridas turėjo paveldosaugininkus įtikinti, jog jis padarė skulptūrą, pats „pasendino“ akmens paviršius, norėdamas, kad akmuo įgautų archajiškumo, kerpėmis ir samanomis jis apaugo stūksodamas medžių paunksmėje, ant jo krentant lapams.
Anot parko įkūrėjo, yra ir dingusių, ir sugrąžintų, ir sunaikintų skulptūrų. Dingus sukurtam liūtui, jį du kartus surado vietinis paštininkas. Liūtas dingo ir trečią kartą, bet, matyt, jau iškeliavo iš šio paštininko aptarnaujamos teritorijos – liūdnai prisimena menininkas.
Mažuosius lankytojus, moksleivius ypač traukia akmuo, kurį A. Pajuodis paženklino dinozauro pėda, o paukšteliai, drugeliai, musės dažnai nutupia ant ąžuolinės skulptūros „Drugelių viešbutis“.
„Mėnulio akmens“ parke eksponuojama 13 A. Pajuodžio sukurtų modernių skulptūrų, sveriančių nuo kelių šimtų kilogramų iki keletos tonų. Menininkas sako, jog pagamintų kūrinių yra, tik reikia juos instaliuoti, atvežti, pastatyti, o tam reikia ir technikos, ir lėšų, ir laiko. Po Aukštaitijos menininkų simpoziumo parke liko Giedriaus Mazūro kūrinys – „Lova“, pilna akmenų, nuo kurios nusidriekia lauko riedulių eilė, tarsi joje gaunantys pradžią likimai. Šiame parke kurį laiką buvo rengiami poezijos vakarai, Aukštaitijos menininkų simpoziumai, stovyklos.
„Mėnulio akmens“ parke harmoningai įsiliejusios į aplinką, senų, dar dvarui priklausiusio parko medžių apsuptyje rymo A. Pajuodžio iš Ukrainos, Sibiro marmuro, lietuviško granito sukurtos skulptūros. Parko šeimininkas savas mintis išreiškia per akmenį ir formas, nekurdamas realaus vaizdo, nes, anot jo, ką Dievas sukūrė, niekas geriau nebesukurs...